"Ką? K-ką j-jūs darot?" paklausiau vaikinų, kurie tempėsi mane.

"Užsičiaupk." suurzgė vienas iš jų.

Aš pradėjau stipriau priešintis ir su koją stipriai myniau vienam ir šis mane paleido, tada trenkiau kitam ir kai jis mane paleido pradėjau bėgti. Kodėl aš vakare turėjau išeiti pasivaikščioti. Aplink tamsu ir nėra ko pagalbos paprašyti.

"Grįžk čia kalę!" sušuko vienas iš jų, bet aš bėgau toliau.

"Labanaktis." vienas iš jų sugavo mane ir pridėjo kažkokį škurliuką prie nosies.

Aš stūmiau jo ranka savosiomis, bet jis nepajudėjo. Po biški jutau kaip silpstu, o tada užsimerkiau, nes jaučiausi labai pavargusi.

"Žiūrėkit miegančioji gražuolė prabudo." pasakė kažkoks vaikinas kai aš atmerkiau akis, bet tuoj pat užsimerkiau, nes buvo per šviesų.

"Kviesk bosą." pasakė kitas ir pagaliau pripratus prie šviesos pramerkiau akis.

Apsižvalgiusi pastebėjau, kad aš kažkokiam kambaryje. Sienos nutapetuotos šviesiai mėlynais tapetais, palei sieną dešinėję stovi spintą, šalia jų yra duris. Prie lovos ant kurios guliu stovi spintelė. Prie sienos priešais mane stovi stalelis ant kurio išdelioti makiažo reikmenys, o virš jo kabo didelis veidrodis. Pažvelgusi į siena kairę sieną pamačiau lanagą ir apsidžiaugiau, bet neįlgam, nes jis užkaltas.

"Ar ji jau prabudo?" pro duris įėjo vaikinas. Jis atrodė egresyvus todėl atsisėdau ir sualenkiau savo kojas, kad galėčiau jas apsivynioti rankomis.

Vaikinas turėjo juodus plaukus, tamsiai rudas akis ir neryškia barzdą. Jis muvėjo juodus džinsus, vilkėjo baltą maikę ir buvo užsimetęs juodą odinę striukę. Jis priėjo prie lovs ir pažvelgė į mane.

"Debilai aš jums sakiau jos neliesti!" jis sušuko ant vaikinu, kurie mane pagrobė.

"Mes jos nelietėm." jie pasakė.

"Ką jau tokio padarei, kad avigalviai tave mušė?" jis atsisuko į mane ir aš sustingau. "Kalbėk!"

"N-nieko. J-jie ma-manęs neskriaudė." sumikčiojau išsigandusi.

"Tai kas tave sumušė?" jis sukryžiavo savo rankas ir laukė atsakymo.

"Ma-mano patėvis." tyliau atsakiau.

"Gaidys." sumurmėjo jis ir pažvelgė į mane.

"Išlipk iš lovos." jis liepė, bet aš likau vietoje. "Lipk iš lovos, pasakiau!" ar jam būtina šaukt kiekviena kartą?

Tyliai prislinkau prie lovos krašto ir kojomis paliečiau grindis. Tada pamėginau atsistoti, bet skausmas perėjo per šoną, todėl teko atsisėsti atgal. Taip pat mano lūpas paliko skausmo aimana.

"Kelkis." jis suurzgė, bet aš papurčiau galvą ir prikandau lūpa, kad neverkti. "Pakelkit ją."

Tie patys vaikinai priėjo prie manęs ir apkėlė užrankų. Man šonų perėjo neapsakomas skausmas ir aš užmerkiau akis mėgindama sulaikyti ašaras.

"Nuvilkit jos maikę." jis liepė ir aš pradėjau purtyti galvą.

"Ne, prašau nereikia." maldavau.

"Tylėk." jis suurzgė, o vienas iš vaikinų paleido mano ranką.

Jis numovė mano marškinius, o tada paėmė už kraštų mano maikę ir greitai numovė. Mano šoną nudelgė dar didesnis skausmas ir mano skruostų nuriedėjo ašaros.

"Šūdas." juodaplaukis sumurmėjo. "Ką tas avigalvis galvojo, tai darydamas." girdėjau kaip jis kažkur eina. "Atsimerk." liepė jis ir pramerkusi akis pamačiau jį stovintį priešais mane.

"Prašau neskriausk manęs." paprašiau visa drebėdama.

"Jei klausysi manęs, tada neskriausiu." jis pasakė nužvelgdamas mano kūną." Pirma mes atsikratysime tų senučių apatinių, kuriuos tu nešioji, su jais nepritrauksi jokių klientų."

"K-klientų?" sustingau iš baimės.

"Šokti moki?" jis pažvelgė man į akis, o aš papurčiau galvą. Aš tik biški mokėjau šokti, mat kai mano mama dar buvo gyva aš lankiau šokių mokyklą. Bet aš nenoriu, kad jis to žinotu. "Nieko greitai išmoksi. Na kol pradings mėlynės galėsi mokytis." jis nusišypsojo.

"Jei gerai pasirodysi turėtum uždirbti man nemažai pinigų." jis pridėjo savo delnus man prie krūtinės.

"Krūtinė gal ir nedidelė, bet yra ką paminkyt, tai geras dalykas." tada jo rankos leidosi žemyn.

"Oda švelni, tai labai gerai." jis pažvelgė į mano veidą.

"Lūpos, na jos nėra tobulos, bet kaip nors." jis susiraukė ir nykščių perbraukė per apatinę lūpą.

"Na, labiausiai turėtum traukti tuo savo nekaltu žvilgsniu. Turiu gera nuojautą, kad atsiras daug norinčių atimti tą nekaltumą." jis šyptelėjo.

"Ko-kodėl aš čia?" paklausiau jo.

"Tu nežinai?" jis nustebo, o aš papurčiau galvą. "Šunsnukis tau nieko nesakė." jis nusijuokė ir savo delnais suėmė mano veidą. "Tavo sumautas patėvis tave pardavė. Dabar tu mano ir aš galių daryti ką tik noriu." jis pažvelgė į mano lūpas ir pasilenkė arčiau. 

"Galėčiau tave dabar pabučiuoti ir tu negalėtum nieko padaryti, nes tu mano." jis priglaudė savo lūpas prie manųjų ir pradėjo grubiai bučiuoti. Kadangi tai mano pirmasis bučinys ir aš nežinau ką daryti, sustingau.

"Bučiuok atgal." jis suurzgė man prie lūpų.

"Ne-nežinau kaip." nuleidau galvą ir nuraudau.

"Nieko, greitai išmoksi." jis atsitraukė. - Taip ir nekaltybės greitai neteksi, tik palauk kol dings mėlynės." jis mirktelėjo ir aš galvojau, kad apsivemsiu.

"Paleiskit ją." juodaplaukis liepė ir jiems paleidus kritau ant lovos išleisdama skausmo aimaną ir išriesdama nugarą. "Pakvieskit Reya." jam liepus jie išėjo. Aš likau gulėti ant lovos ir gyliai kvėpavau, kad praeitu skausmas.

"Kvietei." išgirdau moterišką balsą ir pramerkusi aksi pažvelgiau link durų kur stovėjo mergina.

Jos rudais, suveltais plaukais, jos mėlynas akys išryškiną šešėliai ir tušas. Ji buvo vien su kreminę neriniutą liemenėlę, derančiais apatiniais ir kreminiais aukštakulniais.

"Matai ją?" juodaplaukis parodė į mane.

"Nu jo." ji žvilgtelėjo į mane ir susiraukė. "Už ką ją taip sumušei?"

"Ne aš, o Markas." jis suurzgė.

"Tai ji...." ji nepabaigė sakinio.

"Jo." jis linktelėjo. "Tu nuo dabar atsakingą už ją. Iki kol jos mėlynės išgys ji turi išmokti šokti ir žinoti kaip čia viskas vykstą. Jei ji nemokės kentėsi tų." jis jai pagrasino.

"Aš neturiu laiko." ji priėjo arčiau. "Kaip mano klientai? Kas jais užsiims?"

"Veskis ją kartu." jis pasakė tai tarsi tai būtų normalų.

"Tikrai?" ji pažiūrėjo į jį ar-tu-suknistai-juokauji veidu kas privertė mane nusišypsoti.

"Man nerūpi." jis piktai į ją pažvelgė, bet ji nenusileido. " Klientų skaičių sumažinsiu." jis atsiduso.

"Gerai." ji linktelėjo. "O dabar malonėk mus palikti vienas."

"Kas čia bosas?" jis suurzgė praeidamas pro šalį. "Aš ar tu?"

"Tu, tu." ji pamojo ranką ir trenkdamas durimis juodaplaukis dingo. "Sveika." ji šyptelėjo.

"Labas." šyptelėjau.

"Vargšelę tu." ji prisėdo šalia. "Markas visada persistengia."

"Tu jį pažįsti?" paklausiau jos.

"Kažkada jis buvo mano klientas, bet po to kai jis pakėlė prieš mane ranką Zayn jam uždraudė artintis prie manęs."

"Ką tu turi omenyje klientas?" aš vis dar nieko nesuprantu.

"Aš striptizo šokėja." ji mirktelėjo. "Nuo šiandien ir tu...."